Nekonkuravimo susitarimai: ne tik darbo teisės klausimas

25 augusts, 2025 jaunumos

Daugelis yra girdėję apie nekonkuravimo susitarimus darbo sutartyse tarp darbdavio ir darbuotojo. Tokius susitarimus aiškiai reglamentuoja darbo teisė. Tačiau daug mažiau žinoma apie nekonkuravimo susitarimus tarp įmonių, kuriuos reguliuoja jau ne darbo, o konkurencijos teisė. Svarbių konkurencijos teisės principų nežinojimas įmonėms gali grėsti didžiulėmis baudomis.

Du skirtingi požiūriai į nekonkuravimą

Darbo teisė – reguliuoja santykius tarp įmonių ir fizinių asmenų (darbuotojų), o konkurencijos teisė – taikoma tik įmonių tarpusavio santykiams. Šios dvi teisės šakos turi skirtingus tikslus ir taikymo sritis. Todėl tai, kas leidžiama vienoje srityje, nebūtinai teisėta kitoje.

Darbo kodeksas pakankamai aiškiai reglamentuoja nekonkuravimo susitarimus darbo santykiuose, todėl praktikoje didelių neaiškumų nekyla. Tačiau verslo sutartyse pasitaikantys susitarimai, pvz., nekonkuruoti tam tikroje srityje ar teritorijoje, nevilioti klientų ar darbuotojų, nesudaryti sandorių su tam tikrais subjektais, kelia kur kas daugiau teisinių klausimų ir rizikų.

Rizikos verslui: baudos gali būti milžiniškos

Nors nekonkuravimo nuostatos verslo sutartyse gali atrodyti pagrįstos verslo interesais, jos gali būti traktuojamos kaip konkurenciją ribojantys susitarimai, už kuriuos gali būti skiriamos iki 10 % bendrųjų pasaulinių pajamų dydžio baudos, be to, kyla grėsmė įmonių reputacijai, apribojimai dalyvauti viešuose pirkimuose ir kita teisinė atsakomybė.

Pagal konkurencijos teisę tarp įmonių draudžiami bet kokie konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie, pvz., riboja konkurenciją tam tikroje prekės rinkoje, riboja teritorinę veiklą, draudžia darbuotojų ar klientų viliojimą ir pan. Tokie susitarimai laikomi žalingais vartotojams ir rinkos konkurencijai apskritai.

Iš šios bendros konkurencijos teisės taisyklės yra galimos tam tikros išimtys, tačiau tik išskirtinais atvejais ir tik tada, kai konkurenciją ribojančio susitarimo nauda konkurencijai atsveria tokio susitarimo daromą žalą. Tokių išimčių konkurencijos teisėje nėra daug.

Keli pavyzdžiai:

• Verslo įsigijimo atvejai – leidžiama susitarti, kad verslo pardavėjas laikinai nekonkuruos su parduotu verslu.
• Akcininkų sutartyse – leidžiama nekonkuruoti su bendrai kontroliuojama įmone, tačiau ne tarpusavyje.
• Distribucijos ar franšizės sutartyse – tam tikro masto nekonkuravimas leidžiamas, kai būtinas platintojo investicijų apsaugai.

Tačiau net ir šiais išimtiniais atvejais labai svarbu atidžiai įvertinti visą situaciją, įmonių rinkos dalis bei faktinius įmonių veiksmus, kadangi nekonkuravimo susitarimai konkurencijos teisėje yra leidžiami  tik tam tikros apimties bei trukmės.

Praktiniai patarimai įmonėms

• Prieš įtraukiant nekonkuravimo nuostatą į sutartį, būtina ją įvertinti ne tik iš verslo, bet ir iš konkurencijos teisės perspektyvos.
• „Visi taip daro“ – ne argumentas konkurencijos priežiūros institucijoms.
• Reikia turėti įrodymų, kad tokia nuostata būtina ir proporcinga, priešingu atveju gresia teisinės pasekmės.

Nors verslui nekonkuravimo susitarimai gali atrodyti logiški ir naudingi, konkurencijos teisė žiūri į juos labai griežtai. Todėl prieš pasirašant sutartį su nekonkuravimo nuostata – pasitikrinkite teisėtumą. Tai ne tik geriausia praktika, bet ir apsauga nuo milijoninių baudų.

Tekstą parengė ES ir konkurencijos teisės ekspertė, asocijuota partnerė Lina Darulienė.

Kviečiame Liną sekti LinkedIn.