Nepastebimi, bet svarbūs elektros rinkos stabdžiai

23 jūnijs, 2023 jaunumos

„Energetikos krizė“, „energetinė nepriklausomybė“ ir kiti panašūs epitetai buvo vieni dažniausiai minimų žiniasklaidoje, politikoje, versle ir žmonių gyvenimuose. Tačiau dėl to, kad išlaidos energijai stabilizavosi, tapo racionalesnės ar, paprasčiausiai, mes pripratome prie kitokių jos kainų, nederėtų atsipalaiduoti ir stabdyti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros.

Tai pagrindžia tiek energijos poreikis, tiek didėjančios jos gamybos ir naudojimo galimybės. Šį kartą – apie galimybes.

Vakarų pasaulyje sparčiai populiarėjant dalijimosi ekonomikai, plėtojami ir jai pritaikomi skirtingi rinkų segmentai. Daugelyje Europos valstybių (Austrijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir t. t.) itin populiarus ir dažnai naudojamas energetinių bendrijų formatas, kai bendrais kaštais sukuriama energetikos gamybos ir susijusi infrastruktūra vėliau bendru sutarimu naudojama tokių bendrijų narių ar kitų asmenų poreikiams tenkinti.

Energetinė bendrija – ne tik kaip individualios energetinės nepriklausomybės garantas, tačiau ir tam tikra itin specifinė ūkinės veiklos forma. Papildytina ir tuo, kad energetinės bendrijos, kai jų formą pasirenka viešojo sektoriaus subjektai (pavyzdžiui, savivaldybės, jų įmonės ar įstaigos), yra unikalus įrankis patenkinti ir viešuosius energijos poreikius: teikti energiją socialiai pažeidžiamiems namų ūkiams savo nustatytomis sąlygomis (t. y. energijos perdavimas natūra), užtikrinti energiją ligoninėms, mokykloms, gatvių apšvietimui ir pan.

Lietuvoje šis energetinių bendrijų modelis yra unikalus tuo, kad inovacija pirmiau atsirado teisiniame reguliavime, ir tik dabar prasideda pirmieji svarstymai dėl tokių bendrijų steigimo, formuojamos ir skelbiamos paramos priemonės (ypač viešojo sektoriaus subjektams) dėl tokių bendrijų steigimo ir infrastruktūros formavimo. Numatyti specifiniai steigimo ir veikimo reikalavimai iki šiol nėra pažįstami daugeliui rinkos dalyvių, o veiklos praktiką mistifikuoja skirtingi užsienio šalių pavyzdžiai.

Šiuo metu Lietuvoje teisine prasme turime sukurtus du energetinių bendrijų modelius: piliečių energetikos bendriją ir atsinaujinančių išteklių energetikos bendriją. Kiekviena iš jų turi savitų galimybių ir suvaržymų, atskirų ypatybių. Pasirenkant vieną iš jų – būtina įvertinti planuojamos bendrijos naudojimo formas, kuriamos energijos rūšis ir infrastruktūrą, kiek bus naudotojų, kas bus jos steigėjais ir pan. Abiejų bendrijų formatai apibrėžiami skirtingais įstatymais, tačiau visais atvejais pati bendrija turi būti pelno nesiekiantis juridinis asmuo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad energijos skirstymo tinkluose energetinėms bendrijoms yra priskirta atskira galios dalis, taigi tai ir niša tiems, kurie iki šiol neturėjo prielaidų ar galimybių prijungti savo planuojamų elektrinių prie perdavimo tinklų, taip pat gyvenamųjų, verslo kvartalų vystytojams, gyventojams, kuria būtina pasinaudoti jau dabar.

Steigti energetinę bendriją, organizuoti jos veikimą ir tinkamai atlikti veiksmus – atskirų kompetencijų reikalaujantis klausimas, tačiau visiems apie tai galvojantiems, ypatingai savivaldybėms, rekomenduotina suskubti ir pereiti prie energetinių bendrijų įgyvendinimo modelio kuriant decentralizuotą elektros energijos gamybos ir tiekimo tinklą bei taip žymiai sustiprinant savo atsinaujinančios energetikos rodiklius. Tokių veiksmų atlikimą taip pat skatina ir savivaldybėms (per energetikos bendrijas) skirtina itin aukšto intensyvumo parama.

Energetinė bendrija – ne ateities, o dabarties sprendimas, kurį būtina priimti nedelsiant.

Tomas Janušauskis, WIDEN vyresnysis teisininkas