Hagos konvencijos bylos ir kodėl iš mamų „atimami“ vaikai?

11 rugpjūčio, 2023 Naujienos

Šiomis dienomis žiniasklaidoje yra plačiai aptariama lietuvės Ingos Sala ir jos sutuoktinio, italo Michele Sala skyrybų drama. Lietuvoje buvo priimtas sprendimas, įpareigojantis I. Sala grąžinti jos nepilnamečius vaikus, dukrą ir sūnų, į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Italijos Respublikoje.

Berniukas buvo perduotas tėvui, o dukra iki šios dienos nėra grąžinta. Pati I. Sala šiuo metu su dukra yra dingusios be žinios, policijos pareigūnai atlieka aktyvius veiksmus tam, kad mama ir dukra būtų surastos. Viešai skelbiama, jog neatmetama versija, kad I. Sala sąmoningai su dukra slapstosi tam, kad išvengtų dukros perdavimo tėvui.

2020 m. visuomenėje plačiai buvo nuskambėjęs atvejis, kai kartu su savo nepilnamete dukra dingo garsi prodiuserė Inesa Ivanova, kurią analogiškai teismai Lietuvoje buvo įpareigoję grąžinti jos nepilnametę dukrą Nina Penwill į Jungtinę Karalystę. Ir turbūt garsiausiai Lietuvoje, daugiau nei prieš dešimtmetį, nuskambėjo Ingos Rinau byla, kurioje moteris privalėjo dukrą perduoti Vokietijoje gyvenusiam mergaitės tėvui.

Visus šiuos atvejus sieja tai, kad vaikai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kitoje užsienio valstybėje, jų mamų buvo į Lietuvą atvežti neteisėtai, tai yra neturint vaiko tėvo rašytinio sutikimo. Vadinamosios Hagos konvencijos bylos nėra viešos, teismų priimti sprendimai beveik visais atvejais dėl ypač jautrios šeimos informacijos nėra nuasmeninami ir viešai skelbiami. Dėl ko ypač trūksta informacijos šia tema.

Kas lemia, kad nepilnamečiam vaikui su motina/tėvu grįžus gyventi į Lietuvą yra priimamas sprendimas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę?

Norint išvežti vaiką nuolat gyventi į užsienio valstybę reikia gauti kito tėvo (motinos) rašytinį sutikimą, o jei šis sutikimo neduoda, yra reikalinga kreiptis į teismą ir gauti teismo leidimą. Ginčo atveju nėra svarbu, ar vienas iš tėvų su vaiku grįžta gyventi į savo gimtąją valstybę (kaip įvyko aukščiau nurodytais atvejais) ar išvyksta į kitą užsienio valstybę, visais atvejais turi būti gaunamas kito iš tėvų, kuris kartu naudojasi vaiko globos teisėmis, rašytinis sutikimas. Tokio sutikimo negavus, su vaiku siekiantis išvykti tėvas/motina privalo kreiptis į teismą ir gauti teismo leidimą. Teisme tenka įrodinėti, kad būtent vaiko išvykimas gyventi į kitą valstybę geriausiai atitiks vaiko interesus.

Tačiau dažnu atveju tėvai, siekiantys su vaiku išvykti gyventi į kitą valstybę (dažniausiai jų gimtosios vietos), ignoruoja tą faktą, kad yra reikalingas kito iš tėvų sutikimas ir vis tiek išvyksta, tikėdamiesi, kad jų gimtojoje šalyje jiems bus priimti palankūs teismo sprendimai ir vaiko grąžinti neteks.

Pagal tarptautinės teisės nuostatas tais atvejais, kai vienas iš tėvų išvyksta su vaiku nuolat gyventi į kitą užsienio valstybę negavęs kito iš tėvų rašytinio sutikimo arba teismo leidimo, tai yra laikoma vaiko pagrobimu, o sutikimo nedavęs tėvas turi teisę kreiptis dėl vaiko grąžinimo.

Europos Sąjungoje tokios bylos nagrinėjamos vadovaujantis 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) bei 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija). Už Europos Sąjungos ribų yra vadovaujamasi tik Hagos konvencijos nuostatomis.

Tiek Reglamente, tiek ir Hagos konvencijoje yra numatytas bendrasis principas, jog visais atvejais neteisėtai išvežtas vaikas privalo būti grąžintas į savo gyvenamosios vietos valstybę, išskyrus tam tikras išimtis. Hagos konvencija buvo sudaryta siekiant „tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar laikymas, nustatyti tvarką, kuri užtikrintų greitą jų sugrąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena, taip pat užtikrinti teisės matytis su vaiku apsaugą“.

Šio principo išimtys, o kartu ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtinti Hagos konvencijos 12-13 straipsniuose. Vienas iš jų yra tai, kad yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 str. 1 d. b) p.). Todėl priešingai, nei buvo išsakyta antradienį Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Tarptautinės vaikų globos bylos – ar Lietuva jų vengia?“ teismai visais atvejais vertina, ar vaiką yra saugu grąžinti bei ar jis nepatirs smurto ar kitokios grėsmės. Jeigu teismas priima sprendimą grąžinti vaiką, reiškia, kad jokios grėsmės vaiko interesams nebuvo nustatyta.

Konstatavus vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo faktą, pagal Reglamento nuostatas, jurisdikcija sprendžianti dėl vaiko globos teisių yra suteikiama tai valstybei, iš kurios vaikas buvo išvežtas.

Dažnai tai būna viena iš priežasčių, kodėl vaiką neteisėtai išsivežęs tėvas atsisako jį grąžinti, ima slapstytis. Galvojama, jog dėl pagrobimo fakto automatiškai bus atimtos tėvystės teisės. Tačiau taip tikrai nėra.

Konvencijoje nepatikslinama, kam vaikas turėtų būti grąžintas. Visų pirma nereikalaujama grąžinti vaiko į be vaiko likusio vieno iš tėvų globą. Konvencijoje taip pat nenurodoma, į kurią nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės vietą vaikas turėtų būti grąžintas. Šis lankstumas užtikrinamas sąmoningai ir juo sustiprinama esminė samprata, kad klausimą, kas rūpinsis vaiku jį grąžinus, turėtų nustatyti nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės kompetentingas teismas.

Kadangi šios bylos yra ypač jautrios, beviltiškoje situacijoje atsidūręs tėvas, „pagrobėjas“, nenorėdamas vykdyti teismo sprendimo dažnu atveju kreipiasi visuomenės bei politikų pagalbos. Taip buvo ir I. Rinau bylos atveju, o šiuo metu aktyviai visuomenės ir politikų yra kišamasi ir į I. Sala atvejį, net yra daromas spaudimas teisminėms institucijoms atnaujinti bylos nagrinėjimą.

Tačiau toks politikų ir visuomenės veikėjų kišimasis dar 2020 m. buvo neigiamai įvertintas Europos Žmogaus Teisių Teismo, kuris išnagrinėjęs Michael Rinau peticiją (Nr. 10926/09) konstatavo, jog Lietuvos politikai nederamai kišosi į Rinau dukters globos bylą, o teisėsauga neužtikrino teisingo proceso. Strasbūro teismo septynių teisėjų kolegija mergaitei ir jos tėvui M. Rinau priteisė 30 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo ir nurodė Lietuvai padengti 93 tūkst. 230 eurų bylinėjimosi išlaidų. Taigi, kol politikai sau keliasi reitingus iš šeimos dramos, galiausiai už tai gali tekti susimokėti mokesčių mokėtojams, kaip buvo ir Rinau atveju.

Teisinėje visuomenėje galioja principas, kad nežinojimas ar „nenorėjimas žinoti“ neatleidžia nuo atsakomybės. Todėl prieš imantis bet kokių skubotų sprendimų, ypač kas yra susiję su vaikų išvežimu, visada siūlau kreiptis į specialistus, kurie suteiks visą reikiamą pagalbą ir nukreips tinkama linkme. O laiku nepadaryti sprendimai kartais virsta tikra šeimos tragedija, kurioje, deja, labiausiai nukenčia vaikai.

Simona Ambroziūnaitė, WIDEN vyresnioji teisininkė