Finansinio sukčiavimo atsakomybės sistema. Numatomi pokyčiai Lietuvoje ir Europoje

8 rugsėjo, 2026 Naujienos

Pastaba: PSR ir Mokėjimų įstatymo pakeitimų straipsnių numeriai nėra nurodomi tikslingai, nes tekstai nėra galutiniai.

Finansinio sukčiavimo atsakomybės sistema artimiausiais metais keisis iš esmės. Pirmiausia pokyčiai palies Lietuvą – pagal 2026 m. pavasarį Lietuvos banko parengtus Mokėjimų įstatymo ir Vartojimo kredito įstatymo pakeitimus, o vėliau ir visą Europos Sąjungą, kai bus patvirtintas ir įsigalios Mokėjimo paslaugų reglamento (PSR) paketas. Kadangi minėti nacionaliniai pakeitimai perkelia dalį PSR logikos, Lietuvoje šie pokyčiai pradės galioti anksčiau nei pats reglamentas. Todėl mokėjimo paslaugų teikėjai planuojamus Mokėjimų įstatymo pakeitimus ir artėjantį PSR turėtų vertinti kaip vieną paketą, kuriam reikia vieno veiksmų plano ir vientiso požiūrio, o skirsis tik atskirų reikalavimų įgyvendinimo terminai.

Pakeitimų tikslas

Finansinio sukčiavimo apimtys Lietuvoje nuolat auga. Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro duomenimis[1], 2025 m. užfiksuota per 15 tūkst. sukčiavimo atvejų: sukčiai bandė išvilioti apie 58,8 mln. eurų ir sėkmingai pasisavino apie 20,5 mln. Eurų. Dėl sukčiavimo pradėta apie 4 tūkst. ikiteisminių tyrimų[2]. Palyginimui, ankstesniais metais pasisavinta apie 20 mln. eurų (2024 m.), 12,3 mln. eurų (2023 m.) ir 11,8 mln. eurų (2022 m.). Tuo pačiu metu finansų įstaigos 2025 m. neleido pasisavinti daugiau nei 38 mln. eurų (2024 m. – apie 15 mln.). Tai rodo, kad prevencija veikia, tačiau problemos masto kol kas nemažina.

Dažniausiai vis dar sukčiaujama apgaulingomis SMS žinutėmis ir el. laiškais (angl. phishing), neretai pasitelkiant suklastotas bankų ar valstybės institucijų svetaines bei imituojant investicinių paslaugų teikimą. Lietuvos banko duomenimis, beveik pusė atvejų susiję su asmens prisijungimo prie sąskaitos duomenų pavogimu arba jų išviliojimu[3].

Būtent šie atvejai ir atskleidžia dabartinio reguliavimo spragą. Galiojanti sistema (Antroji mokėjimo paslaugų direktyva – PSD2, perkelta į Mokėjimų įstatymą) įpareigoja grąžinti lėšas dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų, tačiau menkai apima atvejus, kai mokėtojas mokėjimą patvirtino pats, nors ir būdamas suklaidintas (pvz., suklastotoje svetainėje). Daugiausia ginčų praktikoje būtent ir kyla dėl to, kada operaciją apskritai galima laikyti autorizuota, t. y. kada mokėtojas suteikė sutikimą ją įvykdyti. Šiuo metu šis klausimas iš dalies sprendžiamas Lietuvos banko Sukčiavimo prevencijos gairėmis ir ginčų su vartotojais praktika. Būtent šią spragą ir siekiama užpildyti tiek nacionalinėmis, tiek ES lygmens iniciatyvomis.

Planuojami pakeitimai Lietuvoje

2026 m. vasarį Lietuvos bankas (LB) pristatė daugiau kaip 20 reikšmingų Mokėjimų įstatymo ir Vartojimo kredito įstatymo pakeitimų. Dalis jų perkelia iki šiol rekomendacinio pobūdžio Sukčiavimo prevencijos gaires į privalomą įstatymo lygmenį, o kita dalis – kertinius būsimo PSR elementus, kurie ES mastu dar nėra priimti ir įsigalioję.

2.1. Konceptualiai svarbiausias pokytis – autorizavimo sąvokos patikslinimas

Svarbiausias pakeitimas yra pati autorizavimo (sutikimo vykdyti mokėjimo operaciją) sąvoka. Mokėjimų įstatymo pakeitimų projektu siūloma įtvirtinti, kad mokėjimo operacija nebus laikoma autorizuota (t. y. bus laikoma, kad mokėtojas nedavė sutikimo ją vykdyti), jei ją inicijavo ne pats mokėtojas arba ji atlikta be jo sutikimo – net jeigu mokėjimas buvo patvirtintas naudojant mokėtojo atpažinimo (autentifikavimo) priemones.

Iki šiol vyravo kitokia praktika: jei mokėtojas pats atiduodavo prisijungimo priemones sukčiams, teikėjui atsakomybė paprastai ir nekildavo. Pastaraisiais metais ji ėmė keistis Lietuvos bankui pareikalavus iš mokėjimo paslaugų teikėjų daugiau pastangų apsaugoti mokėtojus – šviesti juos apie įprastas sukčiavimo tipologijas ir vertinti, ar mokėtojas apskritai galėjo suprasti atiduodąs prisijungimo duomenis sukčiams; planuojamais pakeitimais ši kryptis bus įtvirtinama įstatyme.

Taigi vien to, kad buvo panaudotos kliento prisijungimo prie sąskaitos priemonės, kad yra mokėjimo autentifikavimo įrašas ir kad mokėjimo nepaveikė techniniai trikdžiai, nepakaks įrodyti, kad operacija buvo tinkamai autorizuota. Kad galėtų neatlyginti mokėtojo nuostolių, mokėjimo paslaugų teikėjas turės tirti aplinkybes, rinkti informaciją iš mokėtojo ir įrodyti, kad mokėtojas nukentėjo dėl savo paties didelio neatsargumo arba pats sukčiavo, pvz., kad mokėtojas ne pirmą kartą pateko į tokią schemą ar kad sukčiavimo tipologija buvo itin akivaizdi. Kitaip tariant, bus stipriai išplečiama šiuo metu galiojanti mokėjimo paslaugų teikėjo pareiga įrodyti mokėtojo didelį neatsargumą ar paties mokėtojo sukčiavimą.

Dėl išplėstos neautorizuoto mokėjimo sąvokos į ją pateks atvejai, kai operaciją inicijuoja ne pats klientas, o trečiasis asmuo, pasinaudodamas kliento prisijungimo priemonėmis – pavyzdžiui, pavogtais ar išviliotais prisijungimo duomenimis (angl. phishing), perimtu kliento prisijungimo seansu ar nuotolinės prieigos programa. Kaip rodo aukščiau aptarta statistika, tokie prisijungimo duomenų pavogimo ar išviliojimo atvejai sudaro apie pusę visų fiksuojamų sukčiavimų, todėl perkvalifikavimo poveikis rinkai bus itin reikšmingas.

2.2. Kitos naujos mokėjimo paslaugų teikėjų pareigos ir įgaliojimai

Kartu numatoma nemažai kitų naujų mokėjimo paslaugų teikėjų – tiek bankų, tiek kitų mokėjimo įstaigų – pareigų ir kelios naujos teisės. Bene praktiškiausia iš jų – teisė nurašyti lėšas iš savo kliento (gavėjo) sąskaitos, jeigu paaiškėtų, kad jos gautos sukčiavimo būdu. Tai turėtų tapti greitu įrankiu susigrąžinti lėšas iš sukčių sąskaitų nelaukiant ilgų teisminių procedūrų, kol pinigai dar nėra išvesti. Kartu numatytos ir apsaugos: gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas turės pirmiausia apriboti gavėjo galimybę disponuoti lėšomis ir jį apie tai informuoti, lėšos nurašomos tik esant pakankamiems įrodymams, o nepasitvirtinus sukčiavimui – ribojimas nedelsiant panaikinamas.

Sukčiavimo prevencijos pusėje esminis pokytis bus tas, kad įstatyminiu lygmeniu bus įtvirtinama pareiga įdiegti sukčiavimo prevencijos mechanizmus, kurie padėtų nustatyti galimo sukčiavimo atvejus, o taip pat, nustatęs galimo sukčiavimo pavojų, mokėjimo paslaugų teikėjas privalės stabdyti operaciją arba atsisakyti ją vykdyti. Tai iš esmės keis dabartinę padėtį, kai mokėjimo paslaugų teikėjas teisiškai klientą gali tik įspėti, bet ne sustabdyti operaciją, kurios šis reikalauja.

Mokėjimo paslaugų teikėjai taip pat turės informuoti klientus apie sukčiavimo riziką ir šviesti apie sukčiavimo būdus, organizuoti savo darbuotojų mokymus sukčiavimo prevencijos srityje, bei tarpusavyje keistis duomenimis, kurie padėtų nustatyti ar sustabdyti sukčiavimo atvejus. Vis dėlto vien tik gauta informacija nebus galima remtis priimant sprendimus – teikėjas turės atlikti ir savo vertinimą, o pasidalyti duomenys turės būti saugomi ne ilgiau nei būtina (bet ne daugiau kaip 5 metus).

2.3. Vartojimo kreditas

Lygiagrečiai ketinama keisti ir Vartojimo kredito įstatymą. Kredito davėjai taip pat turės įdiegti sukčiavimo rizikos valdymo procedūras ir priemones bei nesudaryti sutarties arba sustabdyti kredito išmokėjimą, jeigu yra pagrindo įtarti sukčiavimą – pavyzdžiui, kai sukčiavimo auka ketina paimti vartojimo kreditą ir jį pervesti sukčiui.

2.4. Priėmimas ir įsigaliojimas

Įstatymų projektus kol kas planuojama svarstyti 2026 m. Seimo rudens sesijoje. Iš pradžių dalis pareigų turėjo įsigalioti jau 2026 m. lapkritį, tačiau atnaujintame projekte terminai nukelti: jei būtų priimtas, pakeitimai įsigaliotų 2027 m. gegužės 1 d., o mokėjimo paslaugų teikėjų tarpusavio keitimosi informacija pareiga – 2027 m. lapkričio 1 d.; Lietuvos bankas įgyvendinamuosius teisės aktus turėtų priimti iki 2027 m. balandžio 30 d.

Pats PSR realiai pradės veikti tik apie 2028 m., o tai reiškia, kad dalis PSR pareigų Lietuvoje įsigalios anksčiau nei ES reglamentas.

3. PSR sukčiavimo režimas

Lietuvos pakeitimai perkelia nemažą dalį to, kas ateis su PSR paketu, kuriame sukčiavimo režimas yra kone viso paketo šerdis: kaip minėta, nacionaliniu lygmeniu jau dabar ketinama įtvirtinti praktines, kasdienes prevencijos priemones – operacijų stebėseną, įtartinų mokėjimų stabdymą, lėšų susigrąžinimą, klientų švietimą, keitimąsi informacija ir autorizavimo sąvokos patikslinimą. Vis dėlto Lietuvos projektas perkelia ne viską – dalis PSR mechanizmų atnaujintame projekte palikta pačiam reglamentui.

Pirma, projekte nėra perkeltas svarbiausias PSR atsakomybės mechanizmas: pagal PSR, operacijų stebėsenos pareiga tenka abiems – tiek mokėtojo, tiek gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjams. Pagal PSR, neįrodžius, kad operacijos stebėseną atliko abu teikėjai, o operacija įvyko dėl sukčiavimo, mokėtojo paslaugų teikėjas privalės grąžinti visą sumą, o gavėjo teikėjas, dėl kurio pareigos pažeidimo kilo žala, ją atlyginti mokėtojo paslaugų teikėjui. Nacionaliniame projekte kol kas įtvirtinta tik įrodinėjimo našta, bet ne ši automatinė atsakomybė ir teikėjų tarpusavio regresas.

Antra, PSR suteikia klientui plačias teises valdyti savo limitus ir numato papildomus mobiliosios programėlės aktyvavimo saugiklius. Klientas galės nustatyti ir savo nuožiūra keisti išlaidų limitą kiekvienam atsiskaitymo būdui bei mokėjimo priemonei, atskirai operacijai ar tam tikram laikotarpiui, o didinant limitą nuotoliniu būdu turės būti taikomas keturių valandų atidėjimas. Panašūs reikalavimai galios ir mobiliajai programėlei: ją aktyvuoti bus galima tik su stipresniu autentiškumo patvirtinimu ir per kitą komunikacijos kanalą, o aktyvuojant nuotoliniu būdu – dar ir su keturių valandų atidėjimu (kurį klientas gali pakeisti ar jo atsisakyti). Ankstesnėje projekto redakcijoje ir šios teisės, ir programėlės aktyvavimo reikalavimai buvo numatyti, tačiau atnaujintame variante jų atsisakyta.

Trečia, iš projekto išbraukta ir kliento teisė pasirinkti, ar jo mokėjimai įprastai vykdomi kaip momentiniai, ar kaip įprasti kredito pervedimai.

Ketvirta, projektas neperkelia gavėjo duomenų patikros (VoP) sukonkretinto atsakomybės režimo: pati VoP jau privaloma pagal Momentinių mokėjimų reglamentą (IPR), o PSR numatytas jos taikymo išplėtimas ir teikėjo atsakomybė už netinkamai suteiktą VoP paliekami reglamentui. Už Mokėjimų įstatymo ribų lieka ir platesnės PSR ekosistemos pareigos – telekomunikacijų, elektroninių ryšių bei prieglobos paslaugų teikėjams ir interneto platformoms.

Penkta, PSR sukčiavimo stebėsenos techninius reikalavimus paveda Europos bankininkystės institucijai (EBA), o projektas – Lietuvos bankui (iki 2027 m. balandžio 30 d.), todėl gali kilti kolizija dėl srities, kurią rezervuoja tiesiogiai taikomas ES standartas.

Galiausiai, ir svarbiausia, atsakomybė už apsimetimą pačiu mokėjimo paslaugų teikėju (angl. spoofing) projekte buvo numatyta, tačiau atnaujintoje redakcijoje jos atsisakyta (žr. 4.3 sk.).

Kaip PSR paskirsto atsakomybę pagal atskiras sukčiavimo kategorijas, aptariama toliau.

4. PSR sukčiavimo atsakomybės sistema

Pagal PSR teisinės pasekmės mokėjimo paslaugų teikėjui priklausys nuo to, į kurią kategoriją pateks įvykis.

4.1. Neautorizuotos operacijos

PSR išlaikys jau dabar galiojantį režimą, pagal kurį mokėjimo paslaugų teikėjas atsako už mokėtojo neautorizuotas operacijas ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną privalo atkurti sąskaitos balansą. Čia vis dar galioja svarbi taisyklė: jei teikėjas nepareikalauja stipresnio kliento autentiškumo patvirtinimo, visą neautorizuotos operacijos riziką jis prisiima pats – mokėtojas nuostolių nepatiria, nebent sukčiavo pats (PSD2 74 str. 2 d. atitikmuo; PSR šią taisyklę konkrečiai išplečia ir į atvejus, kai stipresnis autentiškumo patvirtinimas netaikomas pasinaudojus išimtimi, ir tai galioja tiek mokėtojo, tiek gavėjo teikėjui^[4]).

Neautorizuotą operaciją PSR apibrėžia iš esmės taip pat kaip anksčiau aptartas nacionalinis patikslinimas (žr. 2.1 sk.): ja laikoma ir operacija, kurią inicijuoja ar pakeičia trečiasis asmuo be naudotojo sutikimo, įskaitant atvejus, kai sukčius pasinaudoja apgaule iš naudotojo gautomis prisijungimo priemonėmis. Skirtingai nei anksčiau, kai prisijungimo priemonių atidavimas sukčiams dažnai reikšdavo, kad teikėjui atsakomybė nekyla, pagal PSR atsakomybė jam nekyla tik objektyviai ištyrus visas aplinkybes ir esant pagrįstam įtarimui dėl naudotojo tyčios, didelio aplaidumo ar paties sukčiavimo.

Taigi, kaip aprašyta aukščiau, prieš spręsdamas dėl grąžinimo, mokėjimo paslaugų teikėjas turės atlikti tyrimą. Ginče su klientu dėl mokėjimo operacijos tinkamo autorizavimo mokėjimo paslaugų teikėjas, norėdamas pagrįsti, kad atsakomybė jam netaikytina, turės remtis operacijų stebėsena ir įrodinėjimo naštos taisyklėmis – įrodyti, kad operaciją stebėjo, kad ji atitiko įprastą mokėtojo elgesį ir kad mokėtojas pats norėjo ją įvykdyti (plačiau apie stebėseną – 5.1 sk.).

Kartu įrodinėjimo našta apskritai bus perkelta mokėjimo paslaugų teikėjo pusėn. Sutartinės sąlygos, perkeliančios ją vartotojui, bus niekinės, o internetiniuose (be mokėjimo priemonės fizinio pateikimo) mokėjimuose įtariamą aplaidumą turės įrodyti pats teikėjas. Vertindamas, ar buvo „didelis aplaidumas“, ir tik tada spręsdamas dėl atsisakymo kompensuoti, teikėjas turės atsižvelgti į visų aplinkybių visumą – sukčiavimo naujoviškumą ir sudėtingumą, ar mokėtojas anksčiau jau buvo nukentėjęs nuo to paties tipo sukčiavimo, ar pats teikėjas įvykdė švietimo pareigas, ar pateikė aiškius, konkrečius ir pritaikytus įspėjimus ir ar mokėtojas nepaisė konkrečių tikslinių teikėjo intervencijų.

4.2. Neteisingas unikalus identifikatorius

Jau nuo 2025 m. spalio galioja mokėjimo paslaugų teikėjų pareiga teikti gavėjo duomenų patikros paslaugą (VoP), t. y. patikrinti, ar gavėjas iš tiesų yra sąskaitos, į kurią siunčiamos lėšos, valdytojas. PSR šią pareigą išplės: iki šiol ji taikoma SEPA mokėjimams eurais, o PSR reikalaus taikyti ją ir kitiems mokėjimams – pirmiausia ne eurais ir ne SEPA euro pervedimams. Pagal PSR mokėtojo paslaugų teikėjas atsakys mokėtojui ir turės nedelsdamas grąžinti visą sumą, jei žala kilo dėl to, kad gavėjo duomenų patikros paslauga nebuvo suteikta arba buvo suteikta netinkamai.

Nacionalinis projektas šios atsakomybės kol kas neperkelia: pati VoP paslauga Lietuvoje jau veikia pagal Momentinių mokėjimų reglamentą, o PSR numatytą jos taikymo išplėtimą ir teikėjo atsakomybę už netinkamą VoP palieka tiesiogiai taikomam reglamentui.

4.3. Apsimetimas mokėjimo paslaugų teikėju (impersonacija – „spoofing“)

PSR numato ir platesnes vartotojo (atkreipkite dėmesį, kad apsauga netaikytina verslo klientams) apsaugos teises, jeigu jis tampa „spoofing“ auka – kai sukčiai apsimeta jo mokėjimo paslaugų teikėju ir piktnaudžiauja teikėjo domeno vardu ar komunikacijos kanalais (el. paštu, telefono numeriu, svetaine, programėle). Tokiu atveju mokėtojas turės teisę atgauti iš teikėjo visą dėl sukčiavimo prarastą sumą, nebent pats veikė sukčiaudamas ar dėl didelio aplaidumo.

Ši teisė apims tiek tikrųjų mokėjimo paslaugų teikėjo kanalų pasisavinimą, tiek sukčių sukurtas suklastotas tikrųjų svetainių ar programėlių kopijas. Norėdama atgauti lėšas, auka turės nedelsdama pranešti savo teikėjui ir ikiteisminio tyrimo institucijoms, o teikėjai bus skatinami padėti ypač pažeidžiamiems vartotojams.

Svarbus apribojimas: galutiniame PSR tekste ši teisė apribota tik paties mokėjimo paslaugų teikėjo apsimetinėjimu. Siūlymai išplėsti atsakomybę į kitų subjektų – policijos, mokesčių institucijų – apsimetinėjimą įtraukti nebuvo. Būtent ši, brangiausia ir rinkai daugiausia abejonių kėlusi, atsakomybės dalis Lietuvoje paliekama tiesioginiam PSR taikymui, o ne perkeliama anksčiau.

5. Ką tai reiškia mokėjimo paslaugų teikėjams

5.1. Operacijų stebėsena – abipusė pareiga

Kaip jau aptarėme, PSR numato, kad operacijų stebėsenos mechanizmus privalės įdiegti tiek mokėtojo, tiek gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjai: mokėtojo teikėjas stebės operacijas prieš jas įvykdydamas, o gavėjo teikėjas – prieš įskaitydamas lėšas gavėjui.

Esminis akcentas čia yra tas, kad prie šios pareigos PSR pririša ir atsakomybę: neįrodžius, kad stebėseną atliko abu teikėjai, o operacija įvyko dėl sukčiavimo, visa suma turės būti grąžinama mokėtojui, o pareigos neįvykdęs gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas kompensuoti nuostolius mokėtojo paslaugų teikėjui. Detalius techninius reikalavimus nustatys EBA techniniai reguliavimo standartai.

5.2. Kitos mokėjimo paslaugų teikėjų pareigos sukčiavimo srityje

Be atsakomybės taisyklių, PSR įtvirtina ir keletą bendrųjų, visiems mokėjimo paslaugų teikėjams taikomų pareigų, kurios sukčiavimo prevenciją paverčia nuolatiniu procesu. Pirmiausia teikėjai turės sistemingai šviesti klientus ir darbuotojus – vykdyti sąmoningumo programas ir kampanijas apie sukčiavimo tendencijas bei rizikas. Jie taip pat turės keistis sukčiavimo duomenimis pagal daugiašalius susitarimus, tačiau tai turės būti daroma tik tinkamai įvertinus rizikas: prieš tokį susitarimą reikės atlikti poveikio duomenų apsaugai vertinimą (BDAR 35 str.), esant didelei rizikai – konsultuotis su priežiūros institucija (BDAR 36 str.); patys duomenys turės būti saugomi ne ilgiau kaip 5 metus po santykių pabaigos.

Prevencinėje pusėje PSR numatys ir aukščiau minėtas kliento valdomas priemones – išlaidų limitus bei „atvėsimo“ laikotarpį (limitą didinant nuotoliniu būdu įsigalioja keturių valandų atidėjimas su stipresniu autentiškumo patvirtinimu) ir naujos mobiliosios programėlės aktyvavimo saugiklius.

Pats stipresnio kliento autentiškumo patvirtinimo režimas iš esmės nekinta: kaip ir dabar, tapatybei patvirtinti reikės bent dviejų nepriklausomų elementų iš skirtingų grupių – to, ką klientas žino (pvz., slaptažodžio), ką turi (pvz., telefono), ir kas jis pats yra (biometrinio požymio, pvz., piršto atspaudo ar veido). PSR leis išimtį – tapatybę leis patvirtinti remiantis dviem tos pačios grupės biometriniais elementais, jei mokėjimo paslaugų teikėjas priežiūros institucijai įrodys, kad jų nepriklausomumas išlaikomas ir saugumas nesumažėja. Be to, mokėjimo paslaugų teikėjai turės pripažinti ES skaitmeninės tapatybės piniginę kaip tapatybės patvirtinimo priemonę prisijungiant prie sąskaitos ir inicijuojant mokėjimus.

6. Praktinės išvados

Licencijuotam mokėjimo paslaugų teikėjui svarbiausia bus suvaldyti du tvarkaraščius. Pirmasis – nacionaliniai pakeitimai: jei projektas bus priimtas, jis įsigaliotų 2027 m. gegužės 1 d., o keitimosi informacija pareiga – nuo 2027 m. lapkričio 1 d. Antrasis – pats PSR, kuris realiai pradės veikti apie 2028 m. ir atneš tai, ko nacionalinis projektas atsisakė: atsakomybę už autorizuotą mokėjimą („spoofing“), gavėjo duomenų patikros atsakomybę, kliento limitų valdymą, regresą tarp teikėjų ir ekosistemos pareigas. Todėl savo vidines sistemas jau dabar naudinga projektuoti taip, kad nacionalinės pareigos natūraliai persidengtų su būsimu PSR ir jų nereikėtų perdaryti du kartus.

Didžiausias rizikos sluoksnis bus autorizavimo sąvokos perkvalifikavimas – teks iš naujo įvertinti, kaip klasifikuojamos apgaule išgautos, bet tinkamomis tapatybės patvirtinimo priemonėmis patvirtintos operacijos ir kokių įrodymų reikės, nes vien autentifikavimo įrašas nebus pakankamas pagrindas atsisakyti grąžinti lėšas. Kadangi stebėsena, autentiškumo patvirtinimas ir švietimas taps atsakomybės pagrindais, bus būtinas dokumentuotas ir paaiškinamas vidinių prevencijos mechanizmų veikimas bei sprendimų dėl lėšų grąžinimo/ atsisakymo grąžinti klientui pagrindimas, taip pat aiškus įrodymų valdymo procesas, leidžiantis proaktyviai kviesti klientą pateikti informaciją ir ją įvertinti per nustatytus terminus.

Praktiškai teks peržiūrėti nemažai vidaus dokumentų: skundų nagrinėjimo ir lėšų grąžinimo procedūras, klientų sutartis (ypač sąlygas dėl įrodinėjimo naštos, kurios gali tapti niekinės), sutartis su techniniais paslaugų teikėjais, atlikti keitimosi duomenimis poveikio vertinimą, užtikrinti darbuotojų mokymus; o rengiantis PSR – dar ir išlaidų limitų bei programėlės aktyvavimo tvarkas, kurių nacionalinis projektas atsisakė. Verta atsiminti ir tai, kad PSR numatyta pilno grąžinimo teisė impersonacijos („spoofing“) atveju taikoma tik vartotojams, o naujas įrankis nurašyti lėšas iš gavėjo sąskaitos reikalaus atidžiai įvertinti jo sąveiką su gavėjo teisėmis ir galimų ginčų riziką.

Vartojimo kredito davėjams pagrindinis darbas bus įdiegti sukčiavimo rizikos valdymo procedūras ir numatyti aiškų pagrindą nesudaryti sutarties ar sustabdyti išmokėjimą esant įtarimui, suderinant tai su atsakingojo skolinimo ir vartotojų informavimo pareigomis.

[1] Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centras, „2025 metų sukčiavimo atvejų statistikos analizė“: amlcenter.lt/wp-content/uploads/2026/02/0202.1-2025-metu-sukciavimo-atveju-statistikos-analize.pdf  

[2] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2790428/sukciai-nepazabojami-per-metus-lietuviai-atidave-32-mln-euru-schemos-vis-kietesnes?srsltid=AfmBOoqtTg8j_P_irjimWK5iudpPpPw2E3FVfktDaGkekaGwMtXgz2Aj

[3] https://www.delfi.lt/verslas/naujienos/parengta-nauja-tvarka-del-sukciu-tam-tikrais-atvejais-bankai-privaletu-kompensuoti-prarastus-pinigus-120216476

[4] Pagal EBA išaiškinimą, tokia atsakomybės pasiskirstymo sistema galioja jau dabar, bet PSR tai tiesiogiai įtvirtinta.

Tekstą parengė partnerė, advokatė, bankininkystės ir finansų teisės ekspertė Julija Šlekonytė.

Kviečiame daugiau mūsų naujienų sekti LinkedIn.