Antikorupcijos politika: dokumentas „dėl varnelės“ ar naujas verslo standartas?

July 10, 2026 News

Dar prieš kelerius metus antikorupcijos politika daugeliui Lietuvos įmonių galėjo atrodyti kaip dokumentas, aktualus pirmiausia didelėms tarptautinėms grupėms ar su viešuoju sektoriumi glaudžiai dirbančiam verslui. Palaipsniui ši situacija keičiasi.

Praktikoje jau pastebima atvejų, kai Lietuvos įmonės, prieš pradėdamos verslo santykius, iš savo partnerių sulaukia prašymo pateikti antikorupcijos politiką, elgesio kodeksą (ang. Code of Conduct) ar kitą dokumentą, patvirtinantį įmonėje taikomus skaidraus verslo standartus. Šių dokumentų neturėjimas potencialiems verslo partneriams siunčia signalą, kad bendrovė negali aiškiai ir dokumentuotai parodyti, kaip ji valdo korupcijos riziką.

Antikorupcijos politika – ne tik apie kyšius

Viena dažniausių klaidų – antikorupcijos politiką suprasti labai siaurai: kaip dokumentą, kuriame parašyta, kad įmonė „netoleruoja kyšininkavimo“. Korupcijos rizikos versle yra gerokai platesnės.

Ar darbuotojas gali priimti brangią dovaną iš tiekėjo? Ar klientą galima pakviesti į užsienyje vykstantį sporto renginį ir apmokėti jo kelionę? Kaip turi elgtis pirkimų vadovas, jeigu konkurse dalyvauja jo artimo asmens įmonė? Kas turi patikrinti tarpininką, kuris žada „sutvarkyti klausimą“ užsienio rinkoje? Būtent į tokius klausimus turi atsakyti realiai veikianti antikorupcinė sistema.

Prancūzijos antikorupcijos agentūros 2024 m. atlikto įmonių tyrimo duomenimis, respondentai pagrindiniais korupcijos rizikos šaltiniais laikė trečiąsias šalis ir verslo partnerius – 55 proc., veiklos sektorių – taip pat 55 proc., o vykdomos veiklos, produktų ar paslaugų pobūdį – 54 proc. Didžiausios rizikos funkcijomis buvo laikomi pirkimai – 83 proc., pardavimai – 80 proc. ir aukščiausioji vadovybė – 57 proc. Tai gerai iliustruoja praktinę problemą: korupcijos rizika dažniausiai atsiranda ten, kur darbuotojai ar įmonės atstovai turi diskreciją, derasi, renkasi tiekėjus, parduoda, moka komisinius arba veikia per trečiuosius asmenis. Todėl gerai parengta antikorupcijos politika pirmiausia yra verslo rizikos valdymo priemonė.

Užsienyje antikorupcinės priemonės tampa įprasta didžiųjų įmonių verslo praktika

Tarptautiniai duomenys rodo labai aiškią tendenciją: kuo didesnė, didesnę apyvartą turinti ir tarptautiškesnė įmonė, tuo labiau tikėtina, kad joje veikia formalios antikorupcinės priemonės.

2024 m. Jungtinės Karalystės ekonominių nusikaltimų tyrimo duomenimis, bent vieną formalią antikorupcinę priemonę turėjo 45 proc. visų apklaustų įmonių. Tačiau tarp vidutinių įmonių tokių buvo jau 83 proc., o tarp didelių – 95 proc.

Minėto Prancūzijos antikorupcijos agentūros tyrimo duomenimis, 89 proc. respondentų nurodė turintys antikorupcinių priemonių. Tarp įmonių, kurioms taikomi Prancūzijos Sapin II įstatymo reikalavimai, tokių buvo 98 proc. Tiesa, šiuos Prancūzijos duomenis reikia vertinti atsižvelgiant į tyrimo metodologiją – apklausoje daugiausia dalyvavo antikorupcijos tematika jau besidominčios įmonės. Vis dėlto pats priemonių pobūdis yra iškalbingas: dažniausiai įmonės turėjo antikorupcinį elgesio kodeksą, vidinę pranešimų sistemą ir darbuotojų mokymų programą.

Taigi didžiosios įmonės antikorupcijos priemones versle priima kaip įprastą būtinybę. Dideliame ir tarptautiniame versle klausimas palaipsniui keičiasi iš „ar mums reikia antikorupcijos politikos?“ į „ar mūsų antikorupcinė sistema iš tikrųjų veikia?“

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) 2025 m. įmonių antikorupcinės atitikties vertinimuose taip pat akcentuoja, kad bendrovių ir valdžios institucijų dėmesys vis labiau krypsta ne į formalų antikorupcijos programos priėmimą, o į jos faktinio veiksmingumo vertinimą – naudojant rizikos rodiklius, darbuotojų apklausas, duomenų analizę, auditą ir kitas priemones.

Verslo partneris gali būti tas, kuris pirmasis paklaus apie jūsų politiką

Lietuvoje privačiam verslui nėra nustatytos pareigos turėti atskirą antikorupcijos politiką ar jos atitikmenį. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nurodo, kad privataus sektoriaus dalyvavimas kuriant korupcijai atsparią aplinką pagal Korupcijos prevencijos įstatymą grindžiamas savanoriškumu bei viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimu.

Tačiau vien teisinės pareigos klausimas šiandien yra per siauras. Tarptautinės bendrovės vertina ne tik savo, bet ir tiekimo grandinės bei verslo partnerių riziką. STT Antikorupcijos vadove verslui taip pat atkreipia dėmesį, kad tarptautinėje verslo praktikoje organizacijos nustato korupcijos prevencijos reikalavimus savo tiekėjams ir tikrina jų įgyvendinimą; viena iš nurodomų priemonių – reikalavimas verslo partneriams laikytis tiekėjų etikos kodekso.

Praktikoje šią tendenciją jaučia ir Lietuvos bendrovės. Prieš sudarant sutartį potencialus užsienio partneris gali paprašyti užpildyti atitikties klausimyną, pateikti etikos kodeksą, antikorupcijos politiką ar paaiškinti, kokios korupcijos prevencijos priemonės įmonėje taikomos. Tokioje situacijoje politikos neturėjimas nebūtinai reikš verslo santykių nepradėjimą, tačiau gali sukelti papildomų klausimų, ilginti partnerio atliekamą patikrą arba parodyti, kad įmonės vidaus atitikties sistema dar nėra formalizuota.

Taigi antikorupcijos politika palaipsniui tampa ne tik vidaus kontrolės, bet ir verslo santykių dokumentu.

Korupcijos suvokimas Lietuvoje

Naujausiame „Transparency International“ Korupcijos suvokimo indekse Lietuvai skirti 65 balai iš 100 galimų. Lietuva pakilo iš 32 į 28 vietą pasaulyje, o tarp Europos Sąjungos valstybių užima 12 vietą. Danija išlieka pirmoje vietoje pasaulyje su 89 balais, Suomija surinko 88, Singapūras – 84, Naujoji Zelandija ir Norvegija – po 81 balą.

Svarbu nepainioti rodiklių: Korupcijos suvokimo indeksas vertina suvokiamą viešojo sektoriaus korupcijos lygį, o ne tai, kiek Lietuvos įmonių turi antikorupcijos politiką.

Tačiau ir Lietuvos verslo skaidrumo duomenys indikuoja pokytį. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atliekamų tyrimų rezultatai rodo, kad tarp didelio verslo antikorupcinės ir etikos taisyklės yra vis labiau formalizuojamos bei viešinamos.

Keičiasi ir pačių vadovų požiūris. STT inicijuoto tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2023–2024“ duomenimis, 67 proc. įmonių vadovų manė, kad jie patys yra atsakingi už korupcijos paplitimą Lietuvoje. 2022 m. taip manė 63 proc., o 2021 m. – 44 proc.

Antikorupcinių priemonių bendrovėje neturėjimas

Iš tiesų didžiausia rizika nebūtinai yra tai, kad įmonėje kas nors sąmoningai nuspręs duoti ar imti kyšį. Gerokai dažnesnė problema – skirtingi žmonės skirtingai supranta, kur yra leistino elgesio riba.

Pavyzdžiui, vienas pardavimų vadovas 500 Eur vertės kliento vaišinimą laikys normaliu santykių palaikymu, kitas – neleistina dovana. Vienas pirkimų darbuotojas deklaruos asmeninį ryšį su tiekėju, kitas nuspręs, kad tai nėra reikšminga. Kai nėra taisyklių, įmonė faktiškai perduoda korupcijos rizikos vertinimą kiekvienam darbuotojui individualiai.

Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas atskleidė gana paradoksalų rezultatą: net 83 proc. įmonių, neturėjusių nė vienos iš tyrime vertintų formalių antikorupcinių priemonių, vis tiek manė esančios tinkamai apsaugotos nuo korupcijos rizikos. Tyrimo kokybinėje dalyje buvo identifikuotas ir „optimizmo šališkumas“ (ang. optimism bias) – perdėtas pasitikėjimas įmonės gebėjimu atpažinti ir suvaldyti riziką neturint formalių procesų.

Būtent čia antikorupcijos politika turi labai praktinę funkciją: ribinėse situacijose ji nustato bendrą elgesio taisyklių rinkinį įmonės vadovybei, darbuotojams ir tam tikrais atvejais – verslo partneriams.

Vien politikos ne visada pakanka

Svarbu ir kita pusė. Penkiolikos puslapių dokumentas, kurio darbuotojai nėra skaitę ir kuris neatitinka realios įmonės veiklos, yra menkos vertės.

Nemažiau svarbus antikorupcinių priemonių veikimas praktikoje. Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 3 dalis numato, kad juridinis asmuo tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis gali atsakyti už jo naudai darbuotojo ar įgalioto atstovo padarytą nusikalstamą veiką, kai ji padaryta vadovaujančio asmens nurodymu ar leidimu arba dėl nepakankamos vadovaujančio asmens priežiūros ar kontrolės.

Taigi kilus incidentui klausimai, kokias realias prevencijos ir kontrolės priemones įmonė buvo įdiegusi ir kaip jos veikė, gali tapti esminiais. Todėl prieš rengiant antikorupcijos politiką verta pradėti ne nuo šablono, o nuo pačios įmonės: jos veiklos teritorijos, tiekėjų ir klientų, tarpininkų ir verslo partnerių, kontaktų su valstybės institucijomis, veiklos sektoriuje įprasto svetingumo ir dovanų, interesų konfliktų deklaravimo vertinimo.

Kai kuriais atvejais įmonei pakaks turėti antikorupcijos politiką, su kuria darbuotojai supažindinami. Kitais – gali reikėti ir platesnės korupcijos prevencijos programos su rizikų vertinimu parengimo, darbuotojų apmokymų, griežtesnių kontrolės procedūrų.

Kada verta pasirengti antikorupcijos politiką?

Standartiniai kriterijai, kada reikėtų pasirūpinti turėti antikorupcijos politiką ar jai prilyginamą dokumentaciją, gana aiškūs: kai įmonė plečiasi į užsienį, dirba su tarptautinėmis grupėmis, turi reikšmingas pirkimų ar pardavimų apimtis, naudoja agentus ir tarpininkus, veikia skirtingose jurisdikcijose, turi kontaktų su viešuoju sektoriumi arba iš verslo partnerių gauna atitikties klausimynus.

Tokiu atveju laukti pirmojo partnerio reikalavimo pateikti korupcijos prevencijos priemonių dokumentaciją ar pirmojo vidaus incidento nėra pats efektyviausias sprendimas.

Gera antikorupcijos politika nėra pažadas, kad įmonėje niekada nebus pažeidimų. Jos tikslas – parodyti, kad įmonė ir jos darbuotojai supranta savo rizikas, yra nustačiusi aiškias taisykles ir žino, ką daryti, kai kyla abejonių.

Šiandienos versle to vis dažniau tikisi ne tik reguliuotojai – to pradeda tikėtis ir patys verslo partneriai.

Tekstą parengė baudžiamosios teisės ir įmonių teisės srityse besispecializuojanti vyresnioji teisininkė Jolanta Borko.

Kviečiame daugiau mūsų naujienų sekti LinkedIn.